Gavo dovaną, vertesnę už milijoną

Data

2020 03 16

Įvertinimas
0
Elena1.jpg

Šiemet sukako lygiai 50 metų, kai Lietuvoje buvo atlikta pirmoji organų transplantacija. Vilkaviškietė Elena Vieraitienė – viena iš tų, kuriems žodis „transplantacija“ skamba ypač jautriai ir kaskart išspaudžia ašarą. Moteris jau 22-us metus gyvena su nepažįstamo donoro inkstu ir yra be galo dėkinga už išgelbėtą gyvybę.


Užklupo jaunystėje


Kai E. Vieraitienę kalbinome visai Lietuvos medicinai, ypač transplantologijai, svarbią dieną, moteris sakė esanti dėkinga už tai, kad propaguojame donorystę. Storame kartoniniame segtuve ji kaupia visus „Santakos“ numerius, kuriuose rašoma apie organų donorystę, transplantacijas, žmones, kurių gyvybę išgelbėjo donorai.

– Pati priklausau rajono nefrologinių ligonių draugijai „Gyvastis“, esu ne kartą dalyvavusi akcijose ir skatinusi kitus pritarti donorystei, pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti. Tikrąją to vertę supranti tik tada, kai pačiam prireikia organų donoro, – kalbėjo E. Vieraitienė.

76-erių vilkaviškietė prisimena problemų su inkstais turėjusi nuo jaunystės. Pirmąkart inkstų uždegimu susirgo būdama 35-erių. Tiesa, tada net juodžiausiame sapne nesapnavo, kad beveik po poros dešimtmečių situacija taps kritinė ir inkstai išvis atsisakys dirbti.

Elena sakė, kad jos giminėje niekas inkstų ligomis nesirgo, todėl pergalvodama savo jaunystę moteris svarsto įvairias versijas: gal kada peršalo su vyru važiuodama motociklu, o gal dirbdama prie namo statybų. Tačiau inkstų uždegimai pradėjo kartotis vis dažniau, tad teko nuolat konsultuotis su Kauno medikais, kol, anot vilkaviškietės, buvo klaidingai diagnozuota inkstų tuberkuliozė. O tada prasidėjo nuolatinės sanatorijos ir stiprūs vaistai, kurie dar labiau pakenkė jau ir taip nusilpusiems organams.

Sveikata blogėjo

E. Vieraitienė prisimena, kaip teko kęsti dažnai besikartojusius skausmus, o sutrikus inkstų funkcijai jos organizme kaupdavosi skysčiai: visos galūnės, veidas išburkdavo, o kūnas taip papilnėdavo, kad neidavo susegti drabužių. Savijauta tapdavo tokia prasta, kad atrodydavo, jog nebėra kuo kvėpuoti ir gali uždusti.

Galop Elena išgirdo gydytojų verdiktą – abu jos inkstai sunykę, tad teks kraują valyti hemodializės procedūromis. Tris dienas per savaitę po keturias valandas reikės gulėti prijungtai prie dializatoriaus ir laukti, kol iš organizmo per aparatą cirkuliuojantis kraujas bus išvalytas, tai yra bus pašalinta skysčių perteklius bei kenksmingos medžiagos.

Moteris puikiai suprato, kad į visavertį gyvenimą ją gali sugrąžinti tik inkstų persodinimo operacija. Ir reikia viltis, kad kada nors atsiras geri žmonės, kurie sutiks savo mirštančio artimojo organus paaukoti kilniems tikslams.

Lemtingas skambutis

Tuos metus, kai teko dializuotis, E. Vieraitienė prisimena kaip tamsiausią savo gyvenimo periodą. Prieš daugiau nei porą dešimtmečių triskart per savaitę ji vykdavo į Marijampolės ligoninę, o dializės procedūros buvo itin varginančios.

– Dabar medicina pasiekusi kitą lygį, o tada per dializes labai pykindavo, šokinėdavo kraujo spaudimas, tad ramiai išgulėti keturias valandas buvo tikra kančia, – prisiminė E. Vieraitienė.

Tuo metu visi dializuojami ligoniai automatiškai buvo statomi į eilę inkstų transplantacijai. Jos buvo atliekamos tik Vilniuje. E. Vieraitienė prisimena, kaip gydytojas jiems su vyru patikėdavo į sostinę nugabenti visų Marijampolėje dializuojamų ligonių kraują tyrimui. Inkstų transplantacijos laukiančių žmonių būklė buvo nuolat stebima.

E. Vieraitienė niekada neužmirš to ryto, kai prieš 22-ejus metus sulaukė skambučio iš Vilniaus medikų. Moteriai tuomet buvo 54-eri metai. Transplantologas tepaklausė, ar recipientė neserga, nesloguoja, ir liepė skubiai prisistatyti, nes atsirado inkstų donoras. Elena prisipažino operacijos nebijojusi ir visą kelią galvojusi, kad tik greičiau galėtų vėl visavertiškai gyventi.

Vėliau vilkaviškietė sužinojo, jog inkstų donoru tapo jos bendraamžis panevėžietis, patekęs į tragišką avariją. Artimieji sutiko paaukoti vyro organus donorystei. Vienas donoro inkstas buvo persodintas Elenai. Jos inksto „broliu“ tapo vyras iš Kauno, kuriam taip pat buvo persodintas porinis to paties donoro organas.

Visavertis gyvenimas

E. Vieraitienė pasakojo, jog nuo pat pirmos dienos, persodinus donoro inkstą, ji pasijuto visiškai sveiku žmogumi. Moteris prisimena, kad pirmą dieną po operacijos aplankyti atėjęs sūnus lauktuvių atnešė rūkytą ungurį. Elena parodė jį gydytojui ir paklausė, ar gali valgyti. Tada medikas tik nusijuokė ir patarė nesuvalgyt viso iš karto.

Po pusantro mėnesio, praleisto ligoninėje, E. Vieraitienė į namus grįžo puikiai besijausdama. Labiausiai ją džiugino tai, kad nebereikėjo dializuotis ir kęsti nuolatinio troškulio – persodinus inkstą medikai rekomendavo kuo daugiau gerti vandens.

Gyvenimą po operacijos moteris vadina visaverčiu, ji gali užsiimti mėgstama veikla: darbuotis namuose ir medžio darbais vyro išpuoštoje sodyboje, keliauti su draugijos nariais, megzti, spręsti kryžiažodžius, džiaugtis netoliese gyvenančiais anūkais ir proanūkiais.

Viršijo dvigubai

Vienintelis nepatogumas, su kuriuo susiduria, – reikia nuolat vartoti imunitetą slopinančius vaistus. Jie privalomi tam, kad organizmas neatmestų donoro organo kaip svetimkūnio. Dėl to transplantacijas patyrusiems žmonėms reikia itin saugotis infekcijų ir vengti bendrauti su užkrečiamosiomis ligomis sergančiais žmonėmis.

E. Vieraitienė sakė, kad jai gyvenime labai pasisekė. Pirmiausia dėl to, kad laiku atsirado donoras, kurio artimieji buvo sąmoningi, altruistiški žmonės, sutikę paaukoti žuvusiojo organus. Taip pat dėl to, kad svetimas inkstas puikiai prigijo jos organizme ir funkcionuoja tiek ilgai.

– Kai po operacijos gydytojo paklausiau, kiek „galios“ naujasis inkstas, medikas atsakė, kad apie 10 metų. Aš jau jį turiu daugiau nei dvigubai ilgiau. Tai tokia dovana, kad išlošti loterijoje milijoną būtų tik mažmožis, – kalbėjo ir donoro artimiesiems, ir medikams visą gyvenimą liksianti dėkinga moteris.

 

Teksto autorė – Eglė Kviesulaitienė, Vilkaviškio krašto laikraščio „Santaka“ žurnalistė