Lietuvos gyventojai organų donorystei pritaria iš esmės, o ne modeliui

Data

2018 03 27

Įvertinimas
1
kaspinas rate (1).jpg

Organų donorystė ir transplantacija – sudėtingas procesas, susidedantis iš kelių grandžių: ligonio (recipiento), reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių gydytojų bei visuomenės, kuri turi pritarti donorystei. Tai – pagrindinės grandys, bet šiame procese dalyvauja dar daug kitų sričių specialistų: laboratorijų specialistai, greitosios pagalbos automobilių vairuotojai, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Karinių oro pajėgų pareigūnai ir kiti.

Norint, kad šis procesas kažkuriame etape nenutrūktų,  būtinas pozityvus visuomenės požiūris į organų donorystę. Būtini  organų donorai, nes jei jų nebūtų, donorystės ir transplantacijos procesas nė neprasidėtų. Sudėtingą procesą pradeda gydytojai reanimatologai, kalbantys su mirusiųjų artimaisiais dėl galimybės paaukoti organus donorystei.

„Todėl būtina pabrėžti, kad donorystės ir transplantacijos procese ne sutikimo modelis yra svarbiausia“, – teigia Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos laikinoji vadovė Audronė Būziuvienė.

Šiomis dienomis pasirodė informacija, esą parlamentaro Mykolo Majausko siūlomam „numanomo sutikimo“ donorystei modeliui pritaria net 60 procentų Lietuvos gyventojų. Šio modelio esmė –  jei nepasisakei prieš – vadinasi, esi už: organų donorais po savo mirties galėtų tapti visi asmenys nuo pilnametystės, kurie nėra pareiškę nesutikimo. Apklausą atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“, joje dalyvavo 1000 pilnamečių gyventojų.

Paklausti, ar pritartų, kad po mirties žmogaus organai būtų paaukoti donorystei, jeigu nėra žmogaus draudimo panaudoti jo organus ir po jo mirties tam neprieštarauja artimieji, teigiamai atsakė 58,5 proc. apklausos dalyvių. Prieš buvo 20,6 proc. respondentų, tiek pat žmonių neatsakė į klausimą.

„Nacionalinis transplantacijos biuras atkreipia dėmesį, kad minėtoje apklausoje dalyvavo  tik tūkstantis respondentų, tačiau tvirtinama, kad tokiam donorystės modeliui pritaria 60 procentų Lietuvos gyventojų! Norint išsiaiškinti visuomenės nuomonę, būtina atlikti išsamią ir tikslią visuomenės apklausą ir aiškiai, tiksliai bei suprantamai suformuluoti klausimą“, – neabejoja A.Būziuvienė.

Kita vertus, jos teigimu, respondentams pateikus vienintelį klausimą, jokia naujiena, kad sulaukta 60 procentų pritariančiųjų: žmonės turbūt pirmiausia akcentavo, kad jie iš esmės pritaria organų donorystei, nes jie paprasčiausiai išklausė ir įsiminė pirmąją klausimo dalį.

„Kone tokie patys duomenys buvo ir 2009 metų apklausoje, kuri buvo atlikta ne tik Lietuvoje, bet visose Europos Sąjungos šalyse“, – teigia A.Būziuvienė.

Pavyzdžiui, tuomet į klausimą „Ar sutiktumėte dovanoti savo organus po mirties?“ net 50 procentų apklaustų Lietuvos gyventojų atsakė teigiamai. „Ne“ pasakė 27 procentai apklaustųjų, nuomonės šiuo klausimu neturėjo 23 procentai apklaustųjų.

Į klausimą „Jeigu ligoninėje Jūsų paprašytų donorystei padovanoti mirusio artimojo organus – ar sutiktumėte?“ teigiamai atsakė 53 procentai apklaustųjų. „Ne“ pasakė 22 procentai apklaustųjų, 25 procentai apklaustųjų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

„Reikia atsižvelgti į tai, kad dauguma – net 61 procentas – 2009 metais atliktos apklausos dalyvių prisipažino nežinantys, kokie įstatymai Lietuvoje reglamentuoja organų donorystę. Vadinasi, žmonės, nežinodami įstatyminės bazės, iš principo išreiškė pozityvų savo požiūrį į organų donorystę“, – teigia A.Būziuvienė.  

Dabar Lietuvoje galioja modelis, kai organų donorystė įmanoma žmogui pareiškus savo valią šiuo klausimu ir tiktai turint raštišką sutikimą. Sutikimą dėl savo organų paaukojimo donorystei turi būti pasirašęs pats žmogus. Jei sutikimo nėra – žmogaus mirties atveju prašoma jo artimųjų sutikimo.

„Tačiau donoro kortelės turėjimas ar neturėjimas nenulemia donorystės rezultatų. Svarbiausia šiuo atveju, kad ir koks donorystės modelis galiotų – kad pacientui ligoninės reanimacijos skyriuje būtų konstatuota smegenų mirtis. Kitomis mirties aplinkybėmis organų donorystė neįmanoma“, – pabrėžia A.Būziuvienė.  

Be to, tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse, kad ir koks donorystės modelis ten galioja, su mirusiojo artimaisiais visuomet kalbama dėl donorystės. Net jei žmogus, gyvas būdamas, buvo pareiškęs savo pritarimą donorystei, jo artimieji visuomet supažindinami su tokia valia ir, jei jie šiai valiai paprieštarauja, donorystės procesas nepradedamas. 

„Svarbiausia – neskubėti priimti neapgalvotų sprendimų, o tartis, diskutuoti su visais organų donorystės ir transplantacijos proceso dalyviais – pradedant gydytojais reanimatologais ir baigiant visuomene. Tik tuomet bus galima priimti teisingus sprendimus, kurie padėtų donorystei plėstis“, – neabejoja Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė A.Būziuvienė.

Komentarai

1
Prašome susipažinti su taisyklėmis.
Blogai įvestas apsaugos kodas.
  • Stasys Lanaiuskas
    [[pries]] 5 [[months shorter]]

    "...„Svarbiausia – neskubėti priimti neapgalvotų sprendimų, o tartis, diskutuoti su visais organų donorystės ir transplantacijos proceso dalyviais – pradedant gydytojais reanimatologais ir baigiant visuomene. Tik tuomet bus galima priimti teisingus sprendimus, kurie padėtų donorystei plėstis“, – neabejoja Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė A.Būziuvienė." Aš nuolatos kalbu, kad majauskų ir jakelaičių šou - tai kažkieno noras dovanos ir dovanojimo prasmę įsprausti į įstatymų rėmus. "Numanomo sutikimo" modelis labai jau primena kitą modelį - "Не хочешъ, заставим" Ir tai ištransliavusi žiniasklaida - tai ne žiniasklaida - tai vergovės kalvė. Baisiausia tai, kad šitokią vergovės formą nori įteisinti suinteresuotieji prisidengdami Lietuvos valstybės įstatymais.

    0
    Prašome susipažinti su taisyklėmis.
    Blogai įvestas apsaugos kodas.