Pirmoji inksto transplantacija Lietuvoje atlikta prieš 50 metų

Data

2020 02 18

Įvertinimas
0
86983753_501608050783675_1846553019194277888_n.jpg

Šiandien organų donorystės ir transplantacijos proceso dalyviams – gydytojams, laboratorijų, dializių specialistams ir recipientams – neeilinė diena. Prieš 50 metų Lietuvoje atlikta pirmoji inksto transplantacija iš mirusio donoro. Šis pusės amžiaus trukmę skaičiuojantis įvykis – transplantacijų eros Lietuvoje pradžia.

 

Nacionalinis transplantacijos biuras taria nuoširdžius padėkos žodžius visiems organų donorystės ir transplantacijos pradininkams ir šiandienos dalyviams: gydytojams, laboratorijų ir dializių specialistams, recipientams. Visi dirbdami kartu galime pasiekti puikių rezultatų – atlikti inovatyvias inkstų transplantacijas iš mirusio ir gyvo donoro – netapačios kraujo grupės ir laparoskopiniu būdu bei taikyti inovatyvias imunosupresinių vaistų vartojimo metodikas.

Ačiū, kad dirbame kartu. Šiandien atliktų transplantacijų skaičius jau siekia 2578. Kiek istorijų slepiasi po šiais skaičiais. Prisiminkime, ką apie inkstų transplantacijos pradžią pasakoja tiesioginis jos liudininkas ir dalyvis – profesorius Balys Dainys.

Profesorius Balys Dainys, prisimindamas transplantacijos eros Lietuvoje pradžią, pasakoja, kad anuomet svarbiausia užduotis buvo – kaip gauti persodinimui tinkamą organą: „1968 metais garsus širdies chirurgas profesorius Algimantas Marcinkevičius pasikvietė mane ir sako: „Dainy, važiuok į Maskvą ir išsiaiškink, kaip jie ten organizuoja organų donorystę“. Tuo metu iš visos Tarybų Sąjungos tik Maskvoje vyko pavienės inkstų transplantacijos: Centriniame chirurgijos institute, kuriam vadovavo Sąjungos sveikatos apsaugos ministras B. Petrovskis, daugiau transplantuodavo inkstus iš gyvų donorų, o N. Lopatkino urologijos klinikoje inkstus transplantuodavo iš mirusių žmonių. Žinodamas prof. A. Marcinkevičiaus nusistatymą, kad organų transplantacijos ateitis – persodinimai iš mirusiųjų, visų pirma nuvykau į N. Lopatkino kliniką“.

  

Profesorius A. Marcinkevičius, analizuodamas parvežtas žinias, suprato, kad donoriniai organai, kai neaiški mirties priežastis ir jos laikas – nėra tinkami transplantacijai. Nežinant tikslaus mirties laiko, yra didžiulė rizika persodinti mirusį, t. y., jau negyvybingą inkstą. Antras inkstų transplantatų gavimo šaltinis galėjo būti mirusieji reanimacijos skyriuose. Ši mintis prof. A. Marcinkevičiui labiau patiko ir, kaip  parodė patirtis, ši jo įžvalga visiškai pasiteisino: „Po ilgų svarstymų prof. A. Marcinkevičius sako: „Dainy, eik į reanimacijos skyrių ir tarkis dėl inkstų donorystės“.

 

Prof. B. Dainys buvo tas gydytojas, kuris ne tik dalyvaudavo transplantacijose, bet ir kalbėdavo  su mirusio žmogaus artimaisiais – kad jie sutiktų dovanoti organus: „Buvo labai sunku, nes žmonės visiškai nieko nežinojo apie organų donorystę. Jiems reikėdavo išaiškinti, kas ta donorystė, kaip tie organai bus paimti ir kam panaudoti.“ Paklaustas, iš kur sėmėsi žinių tokiems pokalbiams, profesorius sako, kad su mirusiojo artimaisiais stengėsi kalbėti kaip su savo artimuoju: „Taip ir sakydavau – kad jūsų žmogaus jau niekas nebeprikels, jis jau mirė, bet kitus būtų galima išgelbėti. Nusiveždavau sergančių, transplantacijos laukiančių ligonių nuotraukų... Kartais tai turėdavo poveikį – žmonės sutikdavo dovanoti organus donorystei. Nors buvau savamokslis, su artimaisiais teko kalbėtis šimtus kartų. Visaip būdavo – kartais ir nepavykdavo įkalbėti dovanoti organus.“

 

Nepaisant tokių kliūčių, transplantacijos vyko. Profesorius prisimena ir donorystę bei transplantacijas palaikiusius sveikatos apsaugos ministrus: „Pas juos eidavome su užsienine patirtimi, transplantacijos jau vyko ir mūsų šalyje, todėl kalbėtis dėl šios medicinos srities vystymo nebuvo sunku. Tuo labiau, kad ir Vytautas Kleiza, ir Jurgis Brėdikis, ir Antanas Vinkus patys buvo gydytojai“.

 

Donorystę reglamentavo pats baisiausias įsakymas, kokį tik galima įsivaizduoti: tai buvo 1977 metais išleistas įsakymas „Biologinės mirties ir inkstų paėmimo sąlygų nustatymo laikinoji instrukcija“. Tai, pasak B. Dainio,  absurdiškiausių teiginių, kurie visiškai nesuderinami ne tik su transplantacija, bet ir su sveiku protu apskritai, rinkinys. Štai vienas tų teiginių: „Inkstų paėmimas iš lavono leidžiamas tik po 30 minučių po to, kai neginčijamai nustatyta biologinė mirtis“. Tai reiškė, kad inkstus transplantacijai leidžiama paimti tik neplakant širdžiai, praėjus 30 minučių po asistolijos (širdies sustojimo) ir nesant reanimacijos (širdies masažo ir kt.) efekto. „Biologinės mirties nustatymo komisijoje turėjo dalyvauti reanimacijos skyriaus vedėjas, neurologas, teismo medicinos ekspertas. Sunku įsivaizduoti, kaip tokią komisiją galima sukviesti naktį ar šventinėmis dienomis. Ir dar daug ką galima būtų cituoti iš to su transplantacija visiškai nesuderinamų absurdų rinkinio. Apie jokį donorinių organų išlaikymą, jų aprūpinimą svarbiomis medžiagomis, kad jie būtų gyvybingi – nebuvo ir kalbos. Galima tik numatyti apie tokių organų kokybę...“ – prisimena B. Dainys.

 

Organų transplantacijos ištakose nebuvo jokių registrų, kuriuose būtų registruojami ligoniai, kuriems galima būtų atlikti transplantaciją, o donorais tapdavo tik mirę žmonės, kurių artimuosius pavykdavo įkalbėti sutikti donorystei: „Buvo keliolika ligonių, kuriuos būtų galėjusi išgelbėti transplantacija, o donorinių organų vykdavome į reanimaciją, jei kalbantis su reanimatologais paaiškėdavo, kad skyriuje yra mirštantis ligonis. Vykdavome į tokią ligoninę ir bandydavome įtikinti artimuosius, kad dovanotų organus transplantacijai. Gavus sutikimą, atlikdavome organų eksplantaciją (paėmimą), tada važiuodavome į kitą ligoninę atlikti transplantacijos. Būdavome po kelias paras be miego, tokį darbą galėjo dirbti tik jauni gydytojai“, – pasakoja B. Dainys.

 

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad buvo ir skeptikų, kurie inkstų transplantacijas laikė „klinikiniais eksperimentais“ ir net reikalavo uždrausti. Labai daug padėjo tuometinis Lietuvos sveikatos apsaugos ministras doc. V. Kleiza, kurio pasirašyti įsakymai, nurodymai, taisyklės drąsino donorinių ligoninių vadovus, skatino reanimacijos skyrių gydytojus dirbti labai reikalingą darbą. Tik prof. A. Marcinkevičiaus, kaip inkstų transplantacijos pradininko, autoritetas ir doc. V. Kleizos, kaip vėlesnio inkstų transplantacijos tarnybos vadovo, taktiškumas padėjo vystytis inkstų transplantacijai labai sudėtingu ir sunkiu laikotarpiu.

 

 „Tikrai nemaža dalis kolegų gydytojų netikėjo, kad ši medicinos sritis gali vystytis. Jei kildavo kažkokių klausimų, abejingai tarstelėdavo „jūsų reikalas – jūs ir rūpinkitės“. Net ir dėl eksperimentų su gyvūnais turėdavome bėdų, yra buvę replikų iš medikų – gal reikėtų uždrausti tokius bandymus... Tiesiog jiems sunku buvo patikėti, kad ši medicinos sritis taps tokia solidi, kokia yra šiandien“.