Vyro patiriamos kančios paskatino žmoną ryžtis gyvajai donorystei

Data

2018 03 14

Įvertinimas
2
Mindaugas ir Virginija Pelakauskai.jpg

„Donorystė yra didžiausia žmogaus meilės išraiška žmogui“, – yra sakęs popiežius Jonas Paulius II. Tikrąją šių žodžių reikšmę ir prasmę žino 55 metų vilnietis Mindaugas Pelakauskas, kuriam žmona Virginija praėjusių metų kovą paaukojo vieną savo inkstą. „Buvo labai sunku  matyti, kaip kenčia mylimas žmogus“, – kalbėdama apie tokį kilnų savo apsisprendimą, prisipažįsta 51 metų moteris.

Virginija pasiryžo gyvajai donorystei, nes tai buvo greičiausias būdas išvaduoti vyrą Mindaugą nuo kankinančios ligos. Gyvoji donorystė – tai galimybė iš ligos gniaužtų ištraukti žmogų, kuriam, progresuojant ligai, sunku sulaukti mirusio donoro inksto.

Ligą paveldėjo iš mamos

Inkstų ligą policistozę Mindaugas paveldėjo iš mamos. Šia liga sirgo ir jo brolis. Abu Mindaugo artimieji nuo šios ligos ir mirė.

Kai policistozė buvo diagnozuota mamai, Mindaugo teigimu, inkstų transplantacijos dar nebuvo atliekamos, o dializės procedūros mamai taip pat nebuvo taikomos. „Prisimenu, mama nuo ligos buvo siaubingai sutinusi – nesveikas jos inkstas išsiplėtė ir svėrė net tris kilogramus“, – pasakoja vyras. Mindaugo broliui, sergančiam inkstų nepakankamumu, buvo atliekamos dializės procedūros. „Tačiau brolis šias procedūras pakeldavo itin sunkiai – kaskart į kiekvieną jų jis vykdavo kaip paskutinį kartą, nes nežinojo – atsigaus po dializės ar ne“, – pasakoja Mindaugas. Žinant, kaip dializės alino brolio organizmą, Mindaugas net pagalvoti nenorėjo, kad ir jam šias procedūras gali tekti atlikti.

O būtų tekę... Apie tai, kad paveldėjo inkstų ligą, Mindaugas sužinojo būdamas dar visai jaunas – kai į ligoninę atvežė sergančią mamą. „Jaučiausi gerai, bet neplanuotai atlikti tyrimai parodė, kad ir aš sergu ta pačia liga, kaip mama, brolis“, – pasakoja Mindaugas.  Beje, daugelį metų jis su savo liga visai gerai „sugyveno“. Tačiau prieš kelerius metus liga smogė visu smarkumu – tyrimai vis prastėjo, silpo ir sveikata: ėmė nepakeliamai niežėti visą kūną, net karštą vasaros dieną Mindaugas vilkdavosi megztinį – būdavo labai šalta. Sutrikus inkstų veiklai, jie nebepajėgia iš organizmo pašalinti skysčių pertekliaus, medžiagų apykaitos produktų – organizmas apnuodijamas.

Mindaugas buvo įrašytas į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Laukimas tęsėsi pusantrų metų. Tris kartus, atsiradus mirusio donoro inkstams, Mindaugas buvo pakviestas atvykti tyrimams į transplantacijos centrus: vieną kartą – į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas, dukart – į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas. Tačiau, atsižvelgus į tyrimus,  visais atvejais mirusių donorų inkstai atiteko kitiems recipientams.  

Apie dializes bijojo net pagalvoti

Sveikatai prastėjant, Mindaugą gydanti Santaros klinikų gydytoja nefrologė Loreta Vareikienė užsiminė apie būtinybę atlikti dializes. „Bet aš, žinodamas karčią brolio patirtį, apie dializes net pagalvoti bijojau“, – prisipažįsta Mindaugas. „Tada ieškokitės donoro“, – kartą Mindaugui pasiūlė gydytoja. „Kur man jo ieškoti?“ – prisimena tąkart perklausęs. „Gal žmona galėtų savo inkstą padovanoti?“ – pasiteiravo gydytoja ir įdavė knygelę apie gyvąją donorystę.

Tačiau Mindaugas prisipažįsta nedrįsęs žmonos prašyti tokios dovanos: „Prašyti – labai nemalonus reikalas. O kas, jei kuriam nors mūsų vaikui kada nors prireiktų inksto transplantacijos? Tokios mintys nedavė man ramybės“, – prisimena Mindaugas. 

Tai, apie ką Mindaugas nedrįso užsiminti žmonai Virginijai, jau sukosi jos galvoje: „Prisimenu, Mindaugas į namus atsinešė knygelę, kaip tapti gyvuoju organų donoru. Tai aš vakarais, būdavo, vis paimu ją paskaitinėti. Taip ir kilo mintis padovanoti savo inkstą. Buvo labai sunku matyti, kaip kenčia mylimas žmogus“.

Todėl kai Mindaugas išsiruošė pas gydytoją L.Vareikienę, Virginija pasisiūlė važiuoti drauge. Vyras, pasak jos, dar mėgino atkalbinėti. „Neslėpsiu, nerimas – o jei kada nors mano inksto prireiktų kuriam nors mūsų vaikui – kirbėjo. Kurį laiką svarsčiau ir taip, ir kitaip. Bet galų gale apsisprendžiau: vyrui inksto donoro reikia dabar, nedelsiant, o vaikams – gal nė neprireiks, o jei kada ir prireiktų – gal jau būsiu labai sena ir padėti nebegalėsiu“, –  abejones prisimena moteris. 

„Kai buvo atlikti visi tyrimai, gydytoja juokais paklausė: „Gal kartais jūs esate giminės? Viskas idealiai tinka“, – prisimena Mindaugas.

Kai paaiškėjo, kad jos inkstas vyrui idealiai tiks, Virginija prisipažįsta pajutusi palengvėjimą – pagaliau pavyks padėti sergančiam vyrui!

„O aš mėginau tempti iki paskutiniųjų – vis dar tikėjausi, kad atsiras mirusio donoro inkstas. Taip nenorėjau, kad dėl manęs Virginija kęstų operaciją. Supraskite – sveikas žmogus, o turi gulti ant operacinės stalo. Bet sveikata pablogėjo tiek, kad trauktis jau nebebuvo kur: buvo būtina arba transplantacija, arba dializės“, – pasakoja Mindaugas. Kai jau buvo paskirta transplantacijos data, operaciją kuriam laikui teko atidėti, nes...Virginija susirgo angina.

Inkstą eksplantavo laparoskopijos būdu

Inkstą praėjusių metų kovo 29-ąją Mindaugui transplantavo Urologijos centro vadovas doc. Arūnas Želvys. Donorės Virginijos inkstas buvo eksplantuotas (paimtas) unikaliu – laparoskopijos – būdu, kurį kol kas vieninteliai Lietuvoje taiko Santaros klinikų medikai. O Virginija kaip tik buvo pirmoji pacientė, kurios inkstas donorystei paimtas laparoskopijos būdu. Pirmąją Lietuvoje laparoskopinę inksto paėmimo operaciją atliko Santaros klinikų Urologijos centro urologas dr. Albertas Čekauskas. Pirmosioms operacijoms asistavo urologai Ramūnas Tyla ir Arnas Bakavičius.

Tokiu būdu paimant inkstą, maksimaliai saugoma organą dovanojančio žmogaus sveikata.  Medikai džiaugiasi, kad po tokiu būdu paimto inksto operacijos donorai jaučiasi gerai: trumpesnė pooperacinė gulėjimo trukmė, žmonės gali greičiau sugrįžti į aktyvų gyvenimą. 

Pokalbio metu sutuoktiniai ne kartą prašė padėkoti Santaros klinikų medikams už profesionalumą, atidumą, kantrybę. „Gydytoja nefrologė Eglė Ašakienė mano sveikatos būklę stebėjo prieš transplantaciją,  stebi ir dabar – siunčia tyrimams, skiria gydymą“, – sako Mindaugas. Ypatingą dėkingumą sutuoktiniai jaučia ir gydytojai nefrologei L.Vareikienei. „Jei ši gydytoja nebūtų laiku pasiūliusi, jei nebūtų suteikusi informacijos apie galimybę atlikti transplantaciją iš gyvo donoro –  galbūt nebūtų taip, kaip yra dabar“, – kalba Virginija ir Mindaugas.

Artimieji apie operaciją sužinos tik dabar

Sutuoktiniai džiaugiasi, kad jų sprendimui – mamos ryžtui išgelbėti tėčio gyvybę – besąlygiškai pritarė abu suaugę vaikai – Mantas ir Aistė. Virginija apie laukiančią transplantaciją buvo užsiminusi tik vienai iš savo seserų, tačiau išgirdo jos abejonę: „O kas, jei abu liksite neįgalūs?“

Todėl apie Mindaugui padovanotą Virginijos inkstą jos gausus būrys artimųjų sužinos... tik dabar. „Kai viskas pavyko ir yra gerai, jau galima ir pasakyti“, – giminaičių ir net 91 metų mamos reakcijos nebesibaimina moteris.

„Kodėl pasiryžau dovanoti vyrui inkstą? Žinote, kaip sakoma: „Geriau padaryti ir gailėtis, negu nepadarius gailėtis“, – prisipažįsta Virginija. Ji juokiasi: po operacijos sulaukia daugiau vyro dėmesio, jautrumo, pagalbos. Net į virtuvę Mindaugas dažnai užeina ir klausia: „Gal tau ką padėti?“ Anksčiau, pasak Virginijos, vyras toks paslaugus nebuvo.

Mindaugas neslepia: išbandymas su jo sveikata šeimai buvo didžiausias, tekęs per ilgus bendro gyvenimo metus. Todėl jis jaučia ypatingą dėkingumą žmonai Virginijai, kurios neįkainojama dovana vėl sugrąžino jam galimybę džiaugtis gyvenimu.

Rezultatai – geresni nei transplantuojant mirusio donoro inkstą

Lietuvoje organų ir audinių donoru galima tapti ne tiktai po gydytojų konstatuotos smegenų mirties ir neplakančios širdies – įteisinta ir gyvoji organų donorystė, kai operacijos laukiančiam žmogui (recipientui) persodinamas gyvo žmogaus inkstas arba dalis kepenų (Lietuvoje dalies kepenų transplantacijos neatliekamos, recipientai vaikai tokioms transplantacijoms yra siunčiami į užsienio klinikas).

Gyvo donoro inksto transplantacijos Lietuvoje atliekamos kone 44 metus – 1974 metų balandžio 24-ąją Vilniuje atlikta pirmoji tokia transplantacija.

2010 metais Santaros klinikose atlikta pirmoji Baltijos šalyse inksto transplantacija iš gyvo nesuderinamos kraujo grupės donoro. Nuo 2014 metų liepos 7 dienos inkstų persodinimo operacijos iš gyvo donoro pradėtos jau ir antrajame transplantacijos centre – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose.

Gyvo donoro inksto transplantacija Lietuvoje nėra labai populiari, nors  jos rezultatai,  kaip ir visame pasaulyje, yra geresni nei transplantuojant mirusio žmogaus organą. Šiemet Lietuvoje  transplantuoti 23 mirusių donorų inkstai ir atlikta viena gyvo donoro inksto transplantacija. 2017 metais atliktos 6 gyvo donoro inksto transplantacijos ir 71 – mirusio donoro inksto transplantacija. 2016 metais atitinkamai – 6 ir 103, 2015 metais – 9 ir 106, 2014 metais – 13 ir 57.

Donoru gali būti sutuoktinis ar giminaitis

Donoro ir recipiento paruošimas gyvosios donorystės transplantacijai – ilgas procesas: pirmiausia recipientas turi turėti artimą giminaitį arba sutuoktinį, kuris sutiktų dovanoti inkstą. Inksto donoru Lietuvoje gali būti sutuoktinis arba giminystės ryšiu su recipientu susijęs giminaitis – mama, tėtis, sesuo, brolis, teta, dėdė. Apie galimybę pagelbėti sergančiam giminaičiui donoras sužino iš gydančiojo gydytojo. Tik kompetentingas specialistas gali profesionaliai išaiškinti medicininius dalykus, aptarti operacijos ir tolesnio gydymo eigą.

Suteikus išsamios informacijos pacientams, reikia atlikti medicinines procedūras, kurių metu bus nustatyta, ar donoras yra sveikas, ar organas tiks recipientui, ar recipientui dėl jo sveikatos būklės transplantaciją galima atlikti.

Komentarai

0
Prašome susipažinti su taisyklėmis.
Blogai įvestas apsaugos kodas.