Žydrė – moteris, keičianti neįgaliųjų likimus

Data

2018 05 04

Įvertinimas
5
zydrepuslapiui (002).jpg

Pasaulio išminčiai sako, kad gyvenime nebūna atsitiktinumų – viskas nutinka tada, kada esame atviri tai priimti, kai norime pažinti, suprasti.

Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Audronė Būziuvienė niekada ypatingai nesidomėjo „Eurovizijos“ konkursu, į kurio pusfinalį žiūrovų teisėmis išsiunčiami LRT televizijos socialinio projekto „Draugystė veža!“ nugalėtojai. Bet šiais metais ji atkreipė dėmesį, kad šiųmetiniame  projekte dalyvavo draugai ir jau daug metų – sutuoktiniai Vida ir Darius, kurių gyvenimo istorija ypatinga tuo, kad Vida sunkiai sirgusiam vyrui Dariui padovanojo inkstą.

Ir tas sutapimas užkabino: Biuras ėmėsi iniciatyvos surasti galimybę išsiųsti Vidą ir Darių į Lisaboną, kad jie pajustų tikrą donorystės dvasią, kai dainuos pernykštės „Eurovizijos“ nugalėtojas Salvadoras Sobralis – žmogus, kuriam dėl itin sunkios ligos buvo atlikta širdies transplantacija.

Kai į Biurą įžengė besišypsanti, švytinčiomis akimis moteris, Biuro atstovai suprato – bus, bus bendra iniciatyva!

Nes tiek daug šilumos, atvirumo spinduliavo socialinės akcijos „Draugystė veža!“ sumanytoja – Žydrė Gedrimaitė.

Šiais metais LRT televizijoje jau trečią kartą vyko šios moters inicijuota socialinė akcija „Draugystė veža!“. Pagrindinis akcijos tikslas – mažinti atskirtį tarp žmonių su negalia ir jos neturinčiųjų.

Akcijos organizatoriai dalyvauti projekte vėl pakvietė draugų poras. Ir vienas iš draugų turi būti su negalia. Prizas, dėl kurio jau trečius metus varžėsi projekte dalyvaujančios poros – galimybė gyvai pamatyti populiariojo „Eurovizijos“ dainų konkurso pusfinalį. Norintieji dalyvauti projekte pildė anketas ir pasakojo savo draugystės istoriją. Ž.Gedrimaitės teigimu, kasmet norą dalyvauti projekte pareiškia vis daugiau žmonių. Šiųmetiniam projektui gauta keli šimtai anketų. „Tačiau įsitikinome: nedaug neįgaliųjų Lietuvoje, kurie turi sveiką draugą“, – pasakoja Ž.Gedrimaitė. Iš viso buvo atrinkta 21 draugų – neįgalaus ir sveiko žmogaus – pora. Kai kurie neįgalieji turėjo fizinę, kai kurie – proto negalią.

Šiemet pirmą kartą projekto „Draugystė veža!“ dalyviai buvo vežami į dviejų dienų keliones po Lietuvą. Kaskart į kelionę išsiruošdavo trys poros, buvo surengtos septynios pažintinės išvykos į įsimintinas vietoves, kiekvienai keliautojų grupei pasiūlant vis kitą maršrutą – atsižvelgiant į tai, kur žmonės gyvena ir ko dar nėra aplankę. Turint omenyje tai, kad pusė keliautojų buvo žmonės su negalia, Ž.Gedrimaitė neslepia – jiems šios  kelionės buvo nepamirštamas nuotykis ir... galimybė save išbandyti. Keliones rengusiems žmonėms labiausiai įsiminė, kaip judėjimo negalią turintys keliautojai didžiulės valios pastangomis įveikdavo, regis, jų jėgoms per sunkius maršrutus. Antai Ernesta, kuriai diagnozuota sunkiausia cerebrinio paralyžiaus forma, užsiropštė  į Molėtų rajone, Mindūnų kaimo kempinge, esančio 36 metrų aukščio apžvalgos bokštą.

Viena draugų pora buvo Vida ir Darius. Nors jie ne tik draugai, bet ir sutuoktiniai, pasak projekto rengėjų, juos sieja pati nuoširdžiausia draugystė – nuo 2016 metų Darius yra Vidos inksto draugas – sunkiai sirgusiam vyrui buvo transplantuotas žmonos inkstas. Ž.Gedrimaitė neslepia: Vida ir Darius iš karto tapo ne tik kūrybinės grupės, bet ir kitų projekto dalyvių „mylimukais“. „Šių žmonių gyvenimo, meilės, pasiaukojimo istorija šitaip užkabino! Nuostabu matyti jų begalinį gyvenimo džiaugsmą“, – sako pašnekovė.

Renkant nugalėtojus, už projekte dalyvaujančias poras buvo gauta beveik 100 tūkst. balsų, nugalėjo penkios poros. Vidos ir Dariaus tarp nugalėtojų nebuvo. Todėl Biuro kolektyvas ėmėsi iniciatyvos organizuoti šios poros kelionę į „Euroviziją“.

„Juk, ko gero, vienintelį kartą „Eurovizijos“ istorijoje susiklostė tokia situacija: laimėjo žmogus, konkurso metu dar sirgęs itin sunkia širdies liga, laukęs širdies transplantacijos ir anų metų pabaigoje sulaukęs širdies donoro. O projekte „Draugystė veža!“ dalyvavo du žmonės – gyvosios organų donorystės ambasadoriai. Tokios progos negalima neišnaudoti! – įsitikinusi A.Būziuvienė. – Nes žmonės, patys susiję su organų donoryste, verti susitikti ar bent jau pamatyti S.Sobralį ir žinią apie donorystę paskleisti visam pasauliui“.

„Draugystė veža!“organizatorė Ž.Gedrimaitė neslepia: ji vylėsi, kad trečius metus rengiamas projektas išsiplės. „Kai sulaukiau skambučio iš Nacionalinio transplantacijos biuro su siūlymu inicijuoti Vidos ir Dariaus kelionę į „Euroviziją“, patikėjau: svajonės pildosi! Supratau, kad draugystės virusas iš tiesų užkrečiamas“, – sakė projekto sumanytoja.

Ž.Gedrimaitė prisipažįsta iki šiųmetinio „Draugystė veža!“ projekto apie organų donorystę  žinojusi ne tiek ir daug. „Gyvename netoli Santaros klinikų, tai matydavome, kai sraigtasparnis ir vėl kažkam iš sergančiųjų atskraidina donoro širdį. Daugiau apie organų donorystę nežinojau. Ir net įsivaizduoti negalėjau, kad netikėtai atsirasiu taip arti viso šito“, – sako ji ir neabejoja: projekto „Draugystė veža!“ nugalėtojai į „Euroviziją“ vyks nešini ir organų donorystės idėja!

Ž.Gedrimaitė – energijos vulkanas, kurios galvoje užgimė šimtai įgyvendintų idėjų ir dar tiek pat knibžda naujų. „Ji – žmogus-orkestras“, – taip pokalbio metu  juokaudamas švelniai pavadino jos „gyvenimo bendrakeleivis“ (tai abiejų pageidautas terminas – kaip pristatyti drauge gyvenančius, bet nesusituokusius žmones) Gintautas Davolis. Jie drauge ne tik gyvena – Žydrė įtraukė Gintautą į savo nenutrūkstamą veiklą – ir jam virti tame katile, prisipažįsta, taip pat labai įdomu. Maža to – nepamainomi mamos pagalbininkai – ir abu jos sūnūs – 22 metų Benas ir 10 metų Kostas.

Kodėl – neįgalieji? Kodėl – darbas su jais ir dėl jų? Juk režisūros mokslus baigusi ir televizijos prodiusere daugelį metų dirbusi Ž.Gedrimaitė ir toliau galėtų organizuoti populiariuosius realybės šou ar šventes? Kodėl jai prireikė veiklos, už kurią iš pradžių net buvo kritikuojama? 

„Kam man to reikia? Noriu, kad mano vaikai gyventų sveikoje visuomenėje,  – sako  Beno ir Kosto mama. – Sutikite – mūsų gyvenimas orientuotas į neturinčią negalios visuomenę. Man svarbu, kad keistųsi stereotipai, kad neliktų atskirties tarp turinčių negalią ir jos neturinčiųjų. Reikia plėsti tolerancijos ribas, ugdyti visuomenės empatiją“. 

Dirbdama su neįgaliaisiais, Ž.Gedrimaitė nevengia, nebijo... šokiruoti sveikųjų. Net siekia tai daryti.  „Netradiciniu būdu noriu iškelti problemą. Kita vertus – o kas gi yra neįgalieji ir kas yra sveikieji? Galima sakyti, kad mes visi esame neįgalieji, tik ta mūsų negalia ne visada pastebima“, – įsitikinusi Ž.Gedrimaitė.

„Todėl neįgaliesiems sakome: jei reikia pagalbos – paprašyk, padėsiu. O jei neprašysi – vadinasi, tau mano pagalbos nereikia, ir aš tau jos nesiūlysiu“, – pasakoja G.Davolis. Pasak jo, toks bendravimo modelis galiojo ir projekto „Draugystė veža!“ metu. Jis visiems tiko ir jokių nesusipratimų nekilo. Ž.Gedrimaitė neslepia: dirbdama su neįgaliaisiais, ji ir pati išmoko paprašyti pagalbos – anksčiau jai buvo sudėtinga kreiptis į aplinkinius su pagalbos prašymu.

Jausdami nuolatinį Ž.Gedrimaitės rūpestį, geranorišką pagalbą (ji organizuoja įvairius renginius, skirtus ne tiktai neįgaliesiems, kuriuose talkininkauja visa jos šeima), neįgalieji vadina ją mama. Kiti net prisipažįsta su savo mamomis taip atvirai nepasikalbantys, kaip su ja.

„Neslėpsiu: kartais tikrai pavargstu. Ir, būna, net supykstu ant neįgaliųjų. Ne paslaptis – ir jų juk visokių yra: kai kurie – pikti, nekenčiantys viso pasaulio, nieko nenorintys. Kai kurie – motyvuoti, norintys kažko siekti, turintys tikslą. Anksčiau labai pergyvendavau, kol jie pasieks užsibrėžtą tikslą. Ilgainiui supratau: nereikia neįgaliųjų gailėti. Reikia jiems padėti. Duoti postūmį, parodyti kelią, tinkamai nukreipti – o toliau tegu stengiasi patys. Kai tai supratau, padariau išvadą, kad ir pati keičiuosi – ne tik neįgalieji. Laisvėju. Labai dėl to džiaugiuosi. O didžiausia svajonė – kad ir mūsų visuomenė šiuo klausimu išlaisvėtų, kad būtų tolerantiškesnė“, – sako Ž.Gedrimaitė.

Komentarai

0
Prašome susipažinti su taisyklėmis.
Blogai įvestas apsaugos kodas.