Katalikų bažnyčia ir donorystė

Katalikų bažnyčia pritaria ir skatina neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ir (ar) organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Broliškos meilės auka etiškai ir moraliai priimtina Vatikanui. Katalikybė moko, jog žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė. Tai yra tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką, kuri mums yra „suteikta“ aukštesnių jėgų. Tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose.
 
 
LIETUVOS VYSKUPŲ KONFERENCIJA
2003 04 14 Nr. 1-157/03
 
Pareiškimas dėl transplantacijos operacijų ir organų donorystės
 
Artėja balandžio 27 - oji, Pasaulinė gyvybės diena. Kaip ir kasmet, prisiminsime visas gyvybes, kurių nesugebėjome išsaugoti patys ar padėti išsaugoti kitiems. Šios dienos maldos bus skirtos prisiminti visus, kurie savo gyvenimais liudijo pagarbą vienai brangiausių žmogui Dievo suteiktų dovanų - gyvenimo vertybei.
 
Šia proga norime priminti, kad viena iš temų apie gyvybę yra transplantacijos operacijos ir donorystė, įgalinčios dovanoti gyvybę kitam asmeniui. Pasiūlyti savo organus dar esant gyvam, kai tas pasiūlymas įsigalios tik po mirties, daugeliu atvejų yra pagirtinas didžiulės, kitiems gyvenimą dovanojančios meilės darbas ir gyvybės liudijimas vis labiau įsigalint „mirties kultūros“ taisyklėms.
 
Šiandien dar kartą visiems tikintiems primename, kad transplantacijos operacijos ir organų donorystė, jei tik donoras ar už jį atsakingi asmenys yra davę aiškų sutikimą, neprieštarauja Katalikų bažnyčios mokymui. Toks žmogaus apsisprendimas ir pasiryžimas išties yra labai sveikintinas ir skatintinas.
 
Todėl, artėjant Pasaulinei gyvybės dienai, kreipiamės į Jus, mielieji broliai ir seserys, kviesdami šiam konkrečiam krikščioniškos artimo meilės liudijimo žingsniui ir netikėtos mirties atveju ryžtis tapti donorais bei drąsiai liudyti gyvenimą mirties akivaizdoje.
 
 Kun. Gintaras Grušas                                                                      Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Generalinis sekretorius                                                                   Pirmininkas                  
 
 
 
POPIEŽIŠKOJI SVEIKATOS APSAUGOS DARBUOTOJŲ PASTORACIJOS TARYBA
  
Organų donorystė ir transplantacija
 
 1. Transplantacinės medicinos bei chirurgijos pažanga ir paplitimas šiandien įgalina gydymą ir garantuoja pasveikimą daugelio pacientų, kurie dar neseniai galėjo laukti tik mirties arba geriausiu atveju riboto skausmingo egzistavimo1. Tokia “tarnystė gyvybei“2, kuri apima tiek organų donorystę, tiek jų persodinimą, apibrėžia jų moralinę vertę ir įteisina šią medicininę praktiką. Medicininė praktika turi gerbti tam tikras sąlygas, esmingai susijusias su donoru ir dovanojimais bei persodinamais organais. Bet kurio organo ar audinio persodinimas yra susijęs su eksplantu, kuris pakeičia donorų kūno pažeidžiamumą.
 
2. Homotransplantaciją, kai donoras ir gavėjas tos pačios rūšies, įteisina solidarumo principas, kuris vienija žmogiškąsias būtybes, ir gailestingumas, skatinantis padėti kenčiantiems savo broliams 3.
 
 „Atsiradus organų persodinimui, kurio pradžia buvo kraujo perpylimai, žmogus atrado būdą dovanoti dalį savęs paties, savo kraujo, savo kūno, kad kiti galėtų toliau gyventi. Dėl mokslo, medikų ir slaugos personalo profesinio pasirengimo ir jų atsidavimo atsiranda naujų ir neįtikėtinų galimybių - mylėti savo artimus nauju būdu: Evangelijos žodžiais tariant, mylėti „iki galo“ (Jn 13, 1), vien žmogaus prigimties nubrėžtose ribose, kurių nevalia peržengti“ 4.
 
Homotransplantacijos metu galima persodinti ir gyvo, ir mirusio donoro organus.
 
3. Šiuo metu susiduriame ne su gyva būtybe, o su lavonu. Su juo visuomet turi būti elgiamasi pagarbiai, kaip ir dera elgtis su žmogaus lavonu, tačiau jam nebūdingas mąstančios būtybės orumas ir aukščiausia gyvo asmens vertė. “Lavonas nėra tikrąja prasme teisių subjektas, kadangi jame nebėra asmenybės, kuri vienintelė gali būti teisių subjektu“. Štai kodėl sprendimas „panaudoti jį morališkai nepriekaištingam ir netgi kilniam tikslui ne smerktinas,bet vertinamas teigiamai“ 5.
 
Tačiau reikia būti tikriems, jog žmogus miręs, kad nebūtų išprovokuojama mirtis arba paprasčiausia pasiskubinama paimti organą. Lavono organų paėmimas yra teisėtas tik nustačius garantutą donoro mirties diagnozę. Todėl reikia „imtis priemonių, kad žmogus nebūtų laikomas mirusiu, kol mirtis nėra tinkamu būdu konstatuota“ 6.
 
Kad asmuo būtų laikomas mirusiu, pakanka tik įsitikinti donoro smegenų mirtimi, kurios esmė - „negrąžinamas visų smegenų funkcijų nutrūkimas“. Kai konstatuojama visiška smegenų mirtis, po įprastinių patikrinimų yra leistina paimti organus ir dirbtinai palaikyti jų veiklą bei gyvybingumą, kad būtų galima juos persodinti 7.
 
4. Transplantacijų medicininė intervencija „yra neatskiriama nuo humaniškojo davimo akto“ 8. Gyvas ar miręs asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintais davėju - donoru, t.y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo.
 
Persodinimo prielaida yra išankstinis, savanoriškas ir   sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas. „Tai ryžtas padovanoti be jokio užmokesčio kurią nors kūno dalį dėl kito žmogaus sveikatos ir gerovės. Ta prasme medicininis veiksmas yra donoro aukos veiksmas - nuoširdus savęs aukojimas, įkūnijantis esminį pašaukimą meilei ir bendrystei“ 9.
 
Biomedicinos pažangos suteikta galimybė „skleisti savo pašaukimą meilei ir peržengus mirties ribą“ turėtų skatinti dar gyvus žmones „dovanoti savo kūno dalį kaip auką, kuri bus atiduota tik po jų mirties.“ Tai „didelės meilės išraiška, meilės, kurios esmė - padovanoti gyvybę kitiems“ 10.
 
5. “Sudarydamas dalį šios meilės aukojimo „ekonomijos“, pats medicininis persodinimo veiksmas ir net paprastas kraujo perpylimas nėra medicininė „intervencija kaip kitos“. Jis yra neatskiriamas nuo donoro aukos veiksmo ir gyvybę dovanojančios meilės“ 11.
 
Čia sveikatos apsaugos darbuotojas „tampa tarpininku kažko ypatingai reikšmingo - žmogaus dovanojimo, netgi po miries, kad kitas galėtų gyventi“ 12.
 
--------------------------------------------------------------------------------
 
1 Plg. Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 1//Insegnamenti XIV /1 (1991), 1710.
2 Ibid., 1710. „Organų persodinimas donoriniu požiūriu nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo. Bet persodinimas atitinka donorinį įstatymą ir net gali būti girtinas, jei donoro patiriami pavojai ir fizinė bei psichinė rizika yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Donoriniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, idant būtų atitolinta kitų žmonių mirtis“ (KBK, 2296).
3 Plg. Pijus XII, Kalba Italijos ragenos donorų asociacijos ir Italijos aklųjų sąjungos delegatams (1956 05 14)// AAS 48 (1956), 464-465; Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 1//Insegnamenti XIV /1 (1991), 1711-1712.
4 Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 1//Insegnamenti XIV /1 (1991), 1711.
5 Plg. Pijus XII, Kalba Italijos ragenos donorų asociacijos ir Italijos aklųjų sąjungos delegatams (1956 05 14)// AAS 48 (1956), 462-464.
6 Ibid., 466-467.
7 Plg. Popežiškoji Mokslų Akademija, Deklaracija dėl dirbtinio gyvenimo prailginimo ir mirties momento tikslaus nustatymo (1985 10 21), 1, 3.
8 Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 1//Insegnamenti XIV /1 (1991), 1711.
9 Ibid., Pijus XII, Kalba Italijos ragenos donorų asociacijos ir Italijos aklųjų sąjungos delegatams (1956 05 14)// AAS 48 (1956), 465. Plg. Pijus XII, Kalba ganytojams, 467: „Propaguojant ragenos donorystę, be abejo, reikia išlaikyti tam tikras ribas, kad būtų išvengta rimtų vidinių ir išorinių konfliktų. Iškyla klausimas, argi būtina, kaip tai dažnai atsitinka, atsisakyti atlygio? Be abejo, gali prasidėti didžiulis piktnaudžiavimas, jeigu bus reikalaujama atlyginimo, bet būtų per toli nueita, jeigu imtume smerkti visokį atlygio priėmimą ar reikalavimą. Šis atvejis yra analogiškas kraujo perpylimui: donoro atsisakymas priimti atlygį yra pagirtinas, tačiau sutikimas paimti jį nėra nusikaltimas“.
10 Plg. Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 1//Insegnamenti XIV /1 (1991), 1712.
11 Plg. Ibid., 5, 1713.
12 Ibid.: Operacijos sudėtingumas, būtinybė veikti greitai, maksimaliai susikaupti neturi užgožti gydytojui meilės paslapties, kuri slypi tame, ką gydytojas yra bevykdąs“. „Įvairūs Dekalogo įsakymai iš tikrųjų yra tik atgarsiai vienintelio įsakymo, asmens gėrio įsakymo, atsižvelgiant į įvairiopą gėrį, kuriuo apibendrinama jo kaip dvasinės ir kūninės būtybės tapatybė, jo santykiai su Dievu, artimu ir medžiaginiu pasauliu (Jonas Paulius II, Enciklika Vertatis splendor, 13).
 

ŠVENTOJO TĖVO KREIPIMASIS Į ORGANŲ DONORYSTĖS ASOCIACIJOS DALYVIUS

Birželio 21, 1991
 
Brangūs Draugai,
 
Tai, kad I - asis tarptautinis organų donorystės asociacijos kongresas vyksta Romoje, leidžia man Jus pasveikinti ir padrąsinti siekti tikslo, kurį nusako Jūsų kongreso tema „Pasaulinis bendradarbiavimas transplantacijai“. Aš dėkoju prof. Rafaello Cortesini už jo nuoširdžius įvadinius žodžius ir linkiu Jums kuo geriausios sėkmės.
 
Modernioji medicina pasiekė daug nuostabių laimėjimų, vienas iš jų leido gydimui panaudoti organų ir audinių transplantavimą. Tikrai galime pasidžiaugti, kad daugelis ligonių, dar visai neseniai pasmerktų laukti tik mirties arba, geriausiu atveju, kęsti skausmingą ir labai ribotą egzistavimą, dabar gali beveik visiškai pasveikti po operacijos, pakeičiančios sergantį organą sveiku donoro organu. Mes turime džiaugtis, kad medicina, tarnaudama gyvenimui, rado dar vieną būdą - transplantacijos panaudojimą - pasitarnauti žmonių giminei, apsaugodama tai, kas jai svarbiausia.
 
Tokia nuostabi medicinos raida, suprantama, nėra visiškai tobula. Reikės dar daug ką išsiaiškinti moksliniais tyrimais ir klinikiniais eksperimentais; išspręsti daugybę etninių, juridinių ir socialinių problemų. Yra buvę ir gėdingų neteisėtos veiklos atvejų, kuriuos ryžtingai įvertinti privalo medicinos ir donorų organizacijos, ypač - juridinės struktūros. Vis dėlto, nepaisydami visų išvardintų problemų, galime pakartoti IV a. Bažnyčios gydytojo Šv. Bazilijaus Didžiojo žodžius: „Jei kalbame apie mediciną, tai būtų neteisinga atsisakyti dievo dovanos (t.y. medicinos mokslo) vien todėl, kad yra žmonių,kurie ja blogai pasinaudojaā€¦: geriau jau parodykim tai, ką jie padarė blogai“ (Didžiosios taisyklės; 55:3, Migne P6 31:1048).
 
Su organų transplantacija, prasidėjusia nuo kraujo perpylimų, žmogus rado būdą išdalinti save, savo kraują ir savo kūną, kad gyventų kiti. Mokslo raida, gydytojų ir sveikatos darbuotojų, kurių darbas nors ir ne taip pastebimas, tačiau būtinas, kad sudėtinga chirurginė operacija pavyktų, profesinis rengimas davė naujų puikių rezultatų. Mes išmokome mylėti savo artimą nauju būdu, Evangelijos žodžiais tariant, mylėti „iki galo“ (Cf. Jn 13:1), tačiau neperžengdami ribų, kurias nubrėžia žmogiškoji prigimtis.
 
Pirmiausia, gydymo būdas, apie kurį kalbme, neatskiriamas nuo žmogiškojo dovanojimo akto. Iš tikrųjų, transplantacija neįmanoma be išankstinio aiškaus, laisvo ir sąmoningo donoro arba juridiškai jį atstovaujančių asmenų, dažniausiai artimųjų, apsisprendimo. Tai sprendimas be atlyginimo atiduoti savo kūno dalį, kad kitas žmogus būtų sveikas ir galėtų gyventi. Taigi, medicininis transplantacijos įgyvendinimas padaro įmanomą donoro auką - nuoširdų savęs dovanojimą, išreiškiantį mūsų nenumaldomą norą mylėti vienybėje.
 
Meilė, vienybė, solidarumas ir absoliuti pagarba žmogaus orumui - vienintelis teisinis transplantacijos pagrindas. Svarbu neignoruoti dvasinių ir moralinių individo vertybių, kai besilaikydamas etinių normų, garantuojančių žmogiškąjį orumą ir darančių jį tobulą, žmogus laisvai ir sąmoningai nusprendžia atiduoti dalį savęs, dalį savo kūno, kad išgelbėtų kito žmogaus gyvybę.
 
Iš tikrųjų, žmogaus kūnas visada yra kažkieno kūnas. Jo negalima vertinti tik kaip fizinio ar biologinio vieneto, jo organų arba audinių negalima pardavinėti ar jais keistis. Požiūris į kūną kaip į materialų daiktą paverstų ir jį, ir asmenį, kuriam jis priklauso, įrankiu. Transplantacija niekada netaptų dovanojimo aktu.
 
Beje, žmogus gali atiduoti tik tai, be ko likęs nesijaustų pakenkęs savo asmenybei arba savo sveikatai. Visiškai aišku, kad gyvybiškai svarbūs organai gali būti atiduoti tik po mirties. Bet dar gyvam esant pasiūlyti, kad po mirties organus bus galima panaudoti, reiškia parodyti tikrąją meilę, meilę kuri grąžina kitus gyvenimui. Biomedicinos mokslų progresas leidžia žmonėms ir po mirties mylėti savo artimą. Tai galima būtų palyginti su Velykų paslaptimi, kai Kristus prisikeldamas nugalėjo mirtį ir grįžo gyventi.
 
II - Vatikano Sinodo žodžiais tariant: "Tik Inkarnacijos paslaptis atskleidžia žmogaus paslaptį“.
 
Viešpaties Mirtis ir Prisikėlimas yra tikriausias meilės aktas ir jis prasmės donoro sutikimui atiduoti savo organus, kad būtų išgelbėtas kitas žmogus. Krikščionims Jėzaus pasiaukojimas yra esminis dalykas, įkvepiantis meilę ir pasiryžimą dovanoti dalį savo kūno ir taip parodyti solidarumą, kuris ypač svarbus dabar, visuomenėje, vis sparčiau tampančioje nebejautria nesavanaudiškai aukai.
 
Daug būtų galima kalbėti ir apie gydytojus bei jų pagalbininkus, padariusius galimą šį nepaprastą žmonių vienybės veiksmą. Transplantacija, net ir papraščiausias kraujo perpylimas - nėra paprasta operacija. Jos negalima atskirti nuo donoro pasiaukojimo, nuo meilės dovanojančios gyvenimą. Medikas niekada neturėtų pamiršti šio darbo dvasingumo ir didingumo; jis tarpininkauja, kad įvyktų kažkas nepaprastai vertinga - savęs dovanojimas, net po mirties, kad gyventų kitas. Tai, kad operacija sudėtinga, kad reikia veikti greitai, susikaupus, neturėtų leisti medikams pamiršti, jog darbe, kurį jie atlieka, glūdi meilės paslaptis.
 
Ir transplantuotų organų recipientai neturėtų pamiršti, kad jie gavo unikalią dovaną; paties donoro dalį, išreiškiančią tikrą žmogiškąją vienybę. Artėjant III - ajam tūkstantmečiui, didžiųjų istorinių vilčių periodui, o kartu ir laikui, kai grėsmė gyvybei vis didės (prisiminkim abortus ir eutanaziją), visuomenei reikia tokio konkretaus vienybės ir pasiaukojamos meilės demonstravimo.
 
Baigdamas norėčiau, kad prisimintumėt Šiuos Jėzaus žodžius, pasakytus gydytojui Šv. Lukui - Evangelistui: „Duok ir tau bus duota; gerai atseikėta, suspausta, sumindžiota, bus atiduota į tavo glėbį“ (Lk 6:38).
 
Mes gausime didžiąją dovaną iš Dievo, tikėdami ir reikšdami nuoširdžią meilę savo artimam.
 
Tegul dangaus ir žemės Viešpats laimina Jus ir Jūsų siekius ginti gyvybę visomis nuostabiomis priemonėmis, kurias medicinos mokslas Jums duoda. Tegul Jis laimina Jus ir Jūsų mylimuosius, suteikdamas taikos ir džiaugsmo. 
 

Atnaujinimo data: 2024-03-13