Donoro kortelė - tai simbolinis patvirtinimas, kad pilietis savanoriškai ir neatlygintinai sutinka po savo mirties dovanoti organus, ląsteles ir (ar) audinius transplantacijai ir jo duomenys yra įtraukti į Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorų bei recipientų registrą. 

Pasirašyti sutikimą po mirties paaukoti savo organus donorystei galima ne tik gydymo, bet ir kitose įstaigose, kuriose dirba sveikatos priežiūros specialistai, farmacininkai. Taip pat tai galima padaryti internetu. Daugiau informacijos apie tai rasite šioje skiltyje.

Ne visada po žmogaus mirties kalbama apie organų donorystę. Ar toks pokalbis bus, priklauso, kokia mirtimi žmogus mirs. Jei mirtis ištiks ne ligoninės reanimacijos skyriuje – apie organų donorystę kalbos nebus. Donoru gali būti tik tas, kam yra konstatuota specifinė mirtis – smegenų mirtis, t.y. negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis. Į mūsų šalies medicininę praktiką diegiamas ir neplakančios širdies donorystės modelis, kai širdžiai nustojus plakti ir panaudojus visas medicinines galimybes, jos veiklos nebeįmanoma atkurti, o donorinių organų gyvybinės funkcijos palaikomos medicininėmis priemonėmis (dirbtine kraujotaka).

Vis daugiau žmonių mirties akistatoje sutinka paaukoti savo artimojo organus, tačiau mitai apie organų donorystę dar neišsklaidyti. Šiuos mitus išprovokuoja realybės nežinojimas ir baimė, o paaštrina žmonių šnekos – „mano draugo pažįstamam taip buvo“. Dažnai kalbą apie sutikimą organų donorystei po mirties žmonės tapatina su kažkokiais veiksmais, tarsi čia pat tuos organus kažkas bus pasirengęs paimti. Pasirašydamas sutikimą donorystei po mirties, žmogus tik išreiškia savo valią – kad jis pritaria ir jo tokia pozicija. Ar organai tiks transplantacijai – bus sprendžiama tik po mirties.