Ge­din­čio tė­vo pa­si­rin­ki­mas: do­va­no­ti gy­ve­ni­mą

Data

2021 10 18

Įvertinimas
0
kilniasirdis tevas.JPG

Jei parduotuvėje, vaistinėje ar kokioje gatvėje sutiksite šį žilstelėjusį aukštą vyrą, kurį matote nuotraukoje, nusiimkite prieš jį kepurę ar tiesiog nusilenkite – šis žmogus, netekęs savo sūnaus, net tokią juodą minutę pagalvojo apie kitus – gal apie jūsų brolį, tėvą, seserį, dukrą – ir priėmė kilniaširdišką sprendimą: padovanojo mirusio sūnaus Mykolo organus, tinkamus transplantacijai, suteikė viltį gyventi, ne mirti tiems, kurie to šanso laukė mėnesių mėnesius ar net metų metus. Toks joniškiečio Romualdo Rondomansko poelgis yra didžiausia žmogaus meilės žmogui išraiška. Tai neįkainojama.

Paties Romualdo Rondomansko skausmo perkreiptame veide vis tik spinduliuoja gyvenimas: nubraukęs per skruostą skubančią ašarą, balsu papriekaištavęs likimui, ko jo, ligoto senio, dangus nepasiėmė, o gyvenimo džiaugsmu tryškusio sūnaus nepagailėjo, čia pat atsidūsta: kai žinai, kad šiandien tavo sūnaus širdis tuksi kažkurioje krūtinėje, atrodo, kad ir tos pačios mirties kažkaip mažiau... Atrodo, kad ir jo sūnus ne visai miręs, dar gyvenantis tarp mūsų...

Neįkainojama kilniaširdystė

Rugp­jū­čio 13-osios va­ka­rą Joniš­ky­je drau­gų bū­ry­je stai­ga pusiaus­vy­ros ne­te­ko ir su­smu­ko svei­kut svei­ku­tė­lis 41-erių vy­ras.

Pa­gal­bai su­teik­ti jis iš pra­džių atvež­tas į Jo­niš­kio li­go­ni­nės Skubios pa­gal­bos sky­rių, iš čia skubiai iš­vež­tas į Šiau­lius, o iš Šiau­lių per­kel­tas į Kau­no kli­ni­kas. Daugiau kaip sa­vai­tę tru­ko me­di­kų ko­va už to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jo, kur­sa­vu­sio tarp Eu­ro­pos ša­lių už sunk­ve­ži­mio vai­ro, gy­vy­bę.

My­ko­las pa­sku­ti­nį sy­kį iš rei­so, ku­ris pa­pras­tai už­sie­ny­je už­trun­ka po 2–3 mė­ne­sius, na­mo į Jo­niš­kį, te­tos lai­do­tu­ves grį­žo rugp­jū­čio pir­ma­me de­šim­ta­die­ny­je. Jau­nas, ener­gin­gas, darbš­tus. Tė­tis gūž­čioja pe­čiais: per daug, per skau­džiai dir­bo, sa­vęs ne­tau­so­jo... My­ko­lo gal­vo­je su­si­for­ma­vęs kre­šu­lys bu­vo stip­re­snis už gy­dyto­jų be­vai­ses pa­stan­gas. Po daugiau kaip sa­vai­tę tru­ku­sios ko­vos už jau­no vy­ro gy­ve­ni­mą, me­di­kai ry­žo­si pri­pa­žin­ti esan­tys be­jė­giai be­pa­dė­ti.

Šią sa­vai­tę Kau­no kli­ni­kų medi­kai My­ko­lo tė­vui pra­ne­šė ne­betu­rin­tys jo­kių prie­mo­nių iš­gel­bė­ti jau­nėlio sūnaus gy­vy­bės. Te­le­fo­nu me­di­kai Ro­mual­do pa­pra­šė vy­riškos stip­ry­bės ir pa­siū­lė ap­svarsty­ti la­bai ne­leng­vą, bet kil­niau­sią misiją: gal tą gy­ve­ni­mą My­ko­lo vi­daus or­ga­nai po mir­ties ga­lė­tų su­teik­ti tiems, ku­riems tas vil­ties ži­bu­rė­lis gy­ven­ti dar neuž­ge­sęs?

Ro­mual­das, trem­ties Si­bi­ro šal­ty­je už­grū­din­tas, juo­džiau­sią sa­vo gyve­ni­me mi­nu­tę pa­de­monst­ra­vo nepap­ras­tą jaut­ru­mą pa­gal­vo­da­mas ir apie ki­tus – lei­do sa­vo jau­nė­lio or­ga­nus pa­nau­do­ti aukš­čiau­siems žmo­giš­kiems tiks­lams.

Tą pa­čią die­ną į Jo­niš­kį pas Romual­dą Ron­do­mans­ką at­vy­ko gydy­to­ja ir su­tvar­kė vi­sus bū­ti­nus orga­nų do­no­rys­tės for­ma­lu­mus.

Pratęs keturių žmonių gyvenimus

„Do­no­rys­tė yra užuo­jau­tos ir pa­gal­bos vie­nas ki­tam iš­raiš­ka, – sa­ko Na­cio­na­li­nio transp­lan­taci­jos biu­ro di­rek­to­rius Ar­tū­ras Bago­ty­rius. – Ke­tu­riems žmo­nėms do­no­ro tė­tis su­tei­kė ver­tin­giau­sią gy­ve­ni­me do­va­ną. Nuo­šir­džiai dė­ko­ja­me jam už sun­kiai ser­gantiems žmo­nėms do­va­no­tą vil­tį toliau gy­ven­ti pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą.“

Me­di­kai, iš Ro­mual­do Ron­domans­ko su­lau­kę kil­nios do­va­nos sū­naus or­ga­nų do­no­rys­tei, sku­biai at­li­ko ty­ri­mus. Re­ci­pien­tai at­ren­ka­mi pa­gal įvai­rius pa­ra­met­rus: am­žių, lauki­mo lai­ką, krau­jo gru­pę, ty­ri­mų ati­ti­ki­mą, net žmo­gaus ūgį ir svo­rį.

Me­di­kai po at­lik­tų ty­ri­mų konsta­ta­vo, kad per­so­din­ti tin­ka­mi Myko­lo, kaip do­no­ro, inks­tai, šir­dis ir ke­pe­nys.

My­ko­lo šir­dis per­so­din­ta vy­rui, ku­ris do­no­ro šir­dies lau­kė tik­rai il­gai – nuo 2016 me­tų ru­dens. Kepe­nys transp­lan­tuo­ja­mos 49 m. vy­rui. Jis ke­pe­nų lau­kė nuo šių me­tų pa­va­sa­rio – ly­giai tris mė­nesius. Po vie­ną My­ko­lo inks­tą buvo per­so­din­ta pen­kias­de­šimt­me­tei mo­te­riai ir 40-ies me­tų dar ne­turin­čiam vy­rui.

Šį­syk šan­sas gy­ven­ti pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą sū­naus ne­te­ku­sio tė­vo spren­di­mu su­teik­tas ke­tu­riems ligo­niams, gy­ve­ni­mo džiaugs­mas pa­do­va­no­tas dar ke­lioms de­šimtims jų ar­ti­mų­jų ir drau­gų. Vi­sa­da vie­nam re­ci­pien­tui transp­lan­tuo­ja­mas vie­nas inks­tas, to už­ten­ka, kad žmo­gus gy­ven­tų pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą.  Do­no­ro šir­dis transp­lan­tuo­ja­ma per 4 va­lan­das nuo išė­mi­mo iš orga­niz­mo, inks­tai – iš­tver­min­giausi, juos ga­li­ma per­so­di­nti per pa­rą.

Nelengva ne tik artimiesiems

Sun­ku pa­sa­ky­ti, ko­kį spren­di­mą kiek­vie­nas iš mū­sų priim­tu­me savo ar­ti­mo mir­ties aki­vaiz­do­je. Ar kiek­vie­nam iš mū­sų už­tek­tų drąsos pa­sielg­ti taip, kaip pa­da­rė Romual­das? Juk pa­si­tei­si­ni­mui ga­lime pa­si­telk­ti šim­tą prie­žas­čių, o ga­liau­siai pa­sku­ti­nį taš­ką griež­tam „Ne“ pa­de­da mū­sų pa­čių mo­menti­nis egoiz­mas – jei man blo­gai, te­gul ir ki­tiems bū­na blo­gai...

Bet yra žmo­nės, ir Žmo­nės. Ir la­bai sun­kiu mo­men­tu tik Žmo­nės su­ge­ba priim­ti kil­nų spren­di­mą. Ro­mual­das Ron­do­mans­kas su sū­nu­mi pa­čia­me jo jė­gų žy­dė­ji­me nie­ka­da ne­kal­bė­jo apie mir­tį. O tuo la­biau apie po­mir­ti­nę or­ga­nų do­norys­tę, kaip mei­lės tes­ta­men­tą. Koks  ga­lė­jo bū­ti pa­ties My­ko­lo pa­si­rinki­mas, jei to­kią ga­li­my­bę bū­tų tu­rėjęs? Di­de­lė ti­ki­my­bė, kad jo šir­dis to­kia pa­ti kil­ni, kaip ir tė­čio.

Be­je, kiek­vie­nas ne­lauk­da­mas ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo ir pa­sku­tinės sa­vo gy­ve­ni­mo va­lan­dos gali­me są­mo­nin­gai ap­si­spręs­ti, ar po mir­ties no­ri­me bū­ti dar kam nors nau­din­gi? Ro­mual­das Ron­do­mans­kas irgi no­rė­tų po mir­ties pa­si­tar­nauti žmo­ni­jai. „Tik var­gu, ar ma­no or­ga­nai kam nors be­bus ti­kę?“ – abe­jo­ja vy­ras.

Tuo tar­pu net 235 mū­sų ra­jo­no gy­ven­to­jai nie­kie­no ne­ver­čia­mi jau da­bar yra pa­si­ry­žę sa­vo nelai­mės aki­mir­ką pa­do­va­no­ti ga­limy­bę gy­ven­ti ki­tiems – tiek mū­sų ra­jo­no gy­ven­to­jų tu­ri or­ga­nų ir audi­nių do­no­ro kor­te­lę, ku­ri iš­sprendžia dau­ge­lį pro­ble­mų. Do­no­ro kor­te­lė – tai pa­tvir­ti­nimas, kad jos tu­rė­to­jas sa­va­no­riškai ir neat­ly­gin­ti­nai iš­reiš­kė va­lią po sa­vo mir­ties do­va­no­ti or­ga­nus ir (ar) au­di­nius transp­lan­ta­ci­jai.

Kiek­vie­nas pil­na­me­tys­tės su­laukęs Lie­tu­vos gy­ven­to­jas ap­si­spręsti ga­li pa­si­ra­šę su­ti­ki­mą Do­no­ro kor­te­lei gau­ti in­ter­ne­tu https://ntb.lt, taip pat gy­dy­mo įstai­go­se, „Eu­ro­vais­ti­nės“ vais­ti­nė­se. Ga­vus kor­te­lę mir­ties at­ve­ju ar­ti­mų­jų suti­ki­mas tin­ka­mų or­ga­nų do­no­rystei vis tiek rei­ka­lin­gas. Net ir tu­rint do­no­ro kor­te­lę pa­sku­ti­nį žo­dį ta­ria ar­ti­mie­ji – jie ga­li ne­su­tik­ti transplan­tuo­ti mi­ru­sio­jo or­ga­nus, nors jis ir tu­rė­jo do­no­ro kor­te­lę, to­dėl pa­ta­ria­ma apie sa­vo spren­di­mą pasi­kal­bė­ti su sa­vo šei­mos na­riais ir ar­ti­mais gi­mi­nai­čiais, ta­da sun­kią va­lan­dą ap­si­spręs­ti bū­na leng­viau.

Taip tau­po­mas bran­gus lai­kas tų, ku­riems kiek­vie­na gy­ve­ni­mo sekun­dė yra šven­tė, ir tų me­di­kų, kurie, ne­žiū­rė­da­mi į pa­ros va­lan­das, sku­ba pa­dė­ti tą šven­tę pra­tęs­ti.

Eilėje prie gyvenimo  dovanos

Kaip „Si­dab­rei“ tei­gia Na­ciona­li­nio transp­lan­ta­ci­jos cent­ro ko­mu­ni­ka­ci­jos vy­riau­sio­ji spe­cialis­tė Si­gi­ta In­čiū­rie­nė, šiais me­tais Lie­tu­vo­je jau at­lik­tos še­šios širdies, 15-li­ka ke­pe­nų ir 58 inks­tų transp­lan­ta­ci­jos*.

Nors pa­sta­rai­siais me­tais mū­sų me­di­kai per me­tus at­lie­ka maždaug 10 šir­dies transp­lan­ta­ci­jų, vis dėl­to kiek­vie­na to­kia ope­ra­ci­ja yra unikali. Šir­dies transp­lan­ta­ci­ja iki šiol yra pa­ts efek­ty­viau­sias šir­dies nepa­kan­ka­mu­mo gy­dy­mo bū­das, ga­lin­tis sun­kiai ser­gan­tiems žmonėms pa­dė­ti grįž­ti į vi­sa­ver­tį gy­veni­mą. 

Gy­vy­biš­kai svar­baus or­gano per­so­di­ni­mo ope­ra­ci­jos sėk­mė pri­klau­so nuo sklan­daus di­de­lės gy­dy­to­jų ko­man­dos dar­bo. Joje – kar­dio­chi­rur­gai, kar­dio­lo­gai, anes­te­zio­lo­gai, imu­no­lo­gai, reani­ma­to­lo­gai, in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos me­di­kai.

Šir­dies do­no­ro ir transp­lan­taci­jos šian­dien lau­kia 31 ak­ty­vus re­ci­pien­tas. Ke­pe­nų per­so­di­ni­mo – 33, o inks­tų – 103 ak­ty­vūs re­cipien­tai, tarp jų – du vai­kai.

*Straipsnyje pateikiami 2021 rugpjūčio 28 d. duomenys.

***

Straipsnio ir nuotraukos autorė – Lina Rudnickienė, laikraštis „Sidabrė“

L. Rudnickienė už šį straipsnį žurnalistų kūrybiniame konkurse „Organų donorystei – taip!“ buvo apdovanota trečia vieta