Monsinjoras Artūras Jagelavičius: „Donoro kortelė – lyg meilės testamentas“

Data

2021 07 14

Įvertinimas
0
A. Jagelavicius.jpg

Kaip būtų galima žmones paskatinti po mirties organus ir audinius paaukoti kitų žmonių gyvybėms gelbėti? Monsinjoras Artūras Jagelavičius, išgirdęs šį klausimą iš Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atsakė, kad jam geriausias pavyzdys – Popiežius Benediktas XVI, kuris dar būdamas kardinolu tapo Donoro kortelės turėtoju.

 

Esate Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų vyriausiasis kapelionas. Ar dažnai sulaukiate kvietimo aplankyti ligonius, dėl ko paprastai į Jus kreipiasi?

Turiu penkis kapelionus, kurie pagal grafiką vyksta pas ligonius. Dažniausiai kviečia patys ligoniai ar jų artimieji. Kviečia išklausyti išpažinties, taip pat ligoniai nori priimti šventąją Komuniją ar gauti ligonių patepimą. Koplyčioje laikome ir šventąsias mišias. Ačiū vadovams, įrengusiems liftą – dabar į koplyčią gali atvykti ir neįgaliojo vežimėliu judantys ligoniai.

Mirties akivaizdoje velionio artimiesiems greta esantis dvasininkas suteikia ypatingą palaikymą, malšina širdies skausmą. Ar yra tekę dalyvauti artimiesiems apsisprendžiant dėl donorystės?

Mūsų klinikų reanimacijos skyriuose dirba kilniaširdžiai medikai, man pačiam yra tekę girdėti, kaip jie praneša artimiesiems, kad ligoniui jau ateina valanda peržengti gyvenimo ir mirties slenkstį ir kad galima paraginti jį susitaikyti su Dievuliu, atlikti išpažintį kunigui ir pan. Kunigams netenka artimųjų klausti apie sprendimą aukoti organus, bet kartais jiems padeda tai, kad dvasininkas yra šalia. Būna, iš pradžių artimieji nesutinka aukoti artimojo organus, bet pamatę, kaip suteikiamas ligonio patepimas, kaip meldžiamasi už mirusįjį, po kurio laiko praneša persigalvoję.

Donorystė yra labai kilniaširdiškas gestas, bažnyčia tam pritaria. Popiežius Benediktas XVI ragina įveikti prietarus, nesusipratimus, baimes ir padėti išsaugoti gyvybę. Popiežius organų donorystę labai gražiai pavadino meilės testamentu. Įprastai testamente būna kalbama apie materialius dalykus, o šiame išreiškiama meilė. Dabar dažnai dovanos sąvoka iškreipiama – neretai dovanojama iš savimeilės, egoizmo, turint tikslą papirkti, o ši dovana kitokia – padedant medicinos mokslo laimėjimams ji tampa didelės vilties ženklu sunkiai sergantiems žmonėms.

Su donoro artimaisiais reikia kalbėtis – šitokios eilės organų persodinimo laukiančių ligonių! Juk dovanotas organas kitiems gali pratęsti gyvenimą. Manau, jei sunkią akimirką paklaustume artimųjų, ar nenorėtumėte, kad jūsų vaikas gyventų ne vien amžinajame gyvenime, kurio kol kas čia gyvendami nematome, bet pratęstų gyvenimą keliuose žmonėse, tai padėtų apsispręsti žengti kilniaširdišką žingsnį.

Ar pasitaiko žmonių, kurie baiminasi, kad paėmus organą ar audinį velionis nepateks į dangų, jam nebus suteiktas pomirtinis gyvenimas?

Provincijoje gal dar ir sutiktume taip keistai mąstančių žmonių, tačiau man nepasitaikė tokių sutikti. Ką jiems atsakyčiau? Atsakyčiau taip, kaip pasakyta Šventajame rašte: Viešpats amžinajam gyvenimui sukuria kitokį kūną, perkeistą, amžinybėje mes būsime kitokie, todėl šito kūno būklė po mirties neturi jokios reikšmės. Siela į kitą žmogų per širdį nepereina, o recipientas, gavęs donoro širdį, nepradeda elgtis pagal donoro charakterį.

Norisi paraginti tuos, kurie yra tikintys, turėti vilties ir melstis. Mums tik atrodo, kad tai yra atsitiktinumas, bet juk iš tikrųjų atsitinka stebuklas, kai sutampa visi organui transplantuoti reikalingi parametrai ir žmogus gauna galimybę toliau gyventi.

Ką pasakytumėte ligoniams, kurie laukia donoro organo?

Norisi paraginti nenusiminti. Manau, kad mūsų smegenyse yra didelės potencijos, galinčios jei ne ligas išgydyti, tai bent viltį ir gyvybę žymiai ilgiau išlaikyti. Nes nusiminimas, vilties praradimas yra žudantys dalykai.

Esantiems jau po transplantacijų norisi palinkėti gautą dovaną vertinti gyvenant kuo kilnesnį, sveikesnį gyvenimą. Kad gyvybė būtų dar labiau branginama ir saugoma.

Šiandien donoro organų laukia per 400 žmonių, o operacijų per metus atliekama apie 150. Net 30 proc. artimųjų atsisako mirusiojo organus aukoti transplantacijai. Kaip šiuos žmones paskatinti apsispręsti dėl organų ir audinių donorystės?

Būčiau labai laimingas, jei žinočiau atsakymą į šį klausimą. Popiežius Benediktas XVI dar būdamas kardinolu pasirašė sutikimą po mirties paaukoti savo organus bei audinius ir tapo Donoro kortelės turėtoju. Manau, nesurasčiau stipresnio katalikiško argumento.

Apie Donoro kortelę

Tapti Donoro kortelės turėtoju nieko nekainuoja. Sutikimą gauti kortelę galima užpildyti internetu adresu ntb.lt, taip pat bet kurioje gydymo įstaigoje ar „Eurovaistinės“ vaistinėje. Šiuo metu jau per 40 tūkst. gyventojų yra pareiškę sutikimą po mirties savo organus ir (ar) audinius paaukoti donorystei. Ir šis skaičius sparčiai auga – vien nuo šių metų pradžios tokią valią pareiškė beveik 2000 žmonių.

Donoro kortelė – tai simbolinis patvirtinimas, kad Jūs savanoriškai ir neatlygintinai sutinkate po savo mirties dovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai. Kortelės su savimi nešiotis nereikia. Ištikus nelaimei ir reanimacijos skyriuje konstatavus smegenų mirtį, Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre pagal asmens kodą patikrinama, ar pilietis buvo išreiškęs savo valią dėl organų donorystės.

Vis dėlto bet kokiu atveju leidimo paimti organus transplantacijai gydytojai klausia artimųjų. Todėl itin svarbu apie Jūsų pritarimą donorystei pasikalbėti su artimaisiais – kad sunkią akimirką jiems būtų lengviau pildyti Jūsų valią.

Daugiau informacijos apie organų transplantaciją galima rasti Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) prie Sveikatos ministerijos interneto svetainėje.

 

NTB informacija

Monsinjoras Artūras Jagelavičius. Kauno klinikų archyvo nuotr.