Po staigaus sveikatos pablogėjimo Ninai padėjo tik inksto transplantacija: „Vėl galiu gyventi“

Data

2022 06 23

Įvertinimas
0
BeFunky-collage.jpg

Prieš 6-erius metus Kauno klinikų gydytojai stebėjosi, kad kaunietė Nina į kabinetą įžengė savomis kojomis – inkstų nepakankamumu sirgusios moters būklė buvo itin sunki. Tačiau jau keletą metų liga yra tik baisus prisiminimas, nes nepažįstami geradariai jai padovanojo pačią brangiausią dovaną – šansą grįžti į įprastą gyvenimą.

68-erių kaunietė Nina Klebanskaja apie tai, kad serga inkstų nepakankamumu, sužinojo būdama 30-ies metų, kuomet ėmė ieškoti priežasties, kodėl ėmė kilti kraujo spaudimas.

„Kad sergu sužinojau būdama galbūt 30-ies metų. Man ėmė kilti spaudimas ir taip atrado, kad sergu. Nusprendžiau nieko dėl to nedaryti, nes pasakiau, kad gyvensiu normalų gyvenimą, kol galiu. Gyvenau aktyviai, sportavau.

Pasirinkau keistą elgseną ir kiekvienas naujas gydytojas kas kartą manęs klausdavo, kodėl aš taip ilgai tempiau, kai žinojau, kad sergu. Aš paprasčiausiai nenorėjau, kad mano vaikai žinotų, kad mama serga. Taip pritempiau iki stadijos, kai gydytojai negalėjo patikėti, kad atėjau savomis kojomis“, – atvirauja Nina.

Staiga suprastėjo sveikata

Dėstytoja dirbanti moteris 2016 metais vasarą lankėsi pas dukrą Kanadoje, kur jos sveikata staiga suprastėjo.

„Mano amžinatilsį sesuo ilgai sirgo šia liga, nes ji yra paveldima, ir ėjo link terminalinės stadijos. Pas mane tai įvyko labai greitai. 2016 metų vasarą iš Kanados grįžau tiesiai į Kauno klinikas“, – pasakoja ji.

Ligoninėje Nina išgirdo, kad vienintelis šansas pasveikti – inksto transplantacija. Moteris sako, kad ši žinia ją labai nustebino, nes galvojo, kad transplantacijai gali trukdyti jos amžius.

„Iš tiesų, kai mano gydytoja Kauno klinikose pasakė, kad mane pradės ruošti transplantacijai, aš labai susijaudinau, nes negalvojau, kad ją galima daryti dėl mano amžiaus – 64 metų“, – prisimena Nina.

Antras kartas buvo laimingas

Moteris sako, kad iki lemtingos vasaros, nors ir sirgo inkstų nepakankamumu, neturėjo nusiskundimų sveikata. Tačiau 2016 metų vasara viską pakeitė – Ninai iki inksto transplantacijos teko iškentėti daugybę operacijų ir nemalonių dializių.

„Iš tiesų per tą laikotarpį, kol laukiau inkstų transplantacijos, dializių laikas man buvo labai nelengvas. Kai profesorius per konsiliumą pamatė mano gydymo istoriją, pasakė: „Bet jūs, ponia, ir gyvybinga“. Iš tiesų visko buvo labai daug, bet prieš transplantaciją buvau pakankamai tvirtame stovyje“, – sako ji.

2017 metų rugsėjį buvo nuspręsta, kad Ninai galima atlikti transplantaciją, o tuomet prasidėjo laukimas. Pirmojo skambučio ji sulaukė po metų – 2018 metų rugsėjį. Tą kartą inkstų transplantacijai buvo atrinkti kiti recipientai ir Ninai teko laukti toliau. Laimei, antrą kartą telefonas suskambėjo vos po dviejų mėnesių ir dar tą pačią dieną moteriai buvo atlikta inksto transplantacija.

„Fiziškai po operacijos nebuvo sunku. Iš dalies tai buvo savotiška euforija, nes man inkstas pradėjo veikti iš karto – nebereikėjo dializių. Transplantaciją man daręs gydytojas sakė, kad inkstas pradėjo veikti dar operacinėje „ant stalo“.

Sunkiausia buvo suvokti, kad gavai tokią dovaną, už kurią net negali padėkoti žmogui ir jo artimiesiems...“, – prisimena ji.

Nina neneigia, kad po transplantacijos buvo atsiradęs nerimas, ar organizmas neatmes inksto, tačiau jai labai padėjo išgirsti profesoriaus žodžiai:

„Kai mane išrašinėjo iš ligoninės, profesorius Marius Miglinas pasakė: „Atminkite, jūs dabar esate sveikas žmogus“. Aš net pasimečiau. Jis pridūrė, kad, akivaizdu, man teks gerti vaistus, pirmuosius metus kas mėnesį tirtis, tačiau esu sveika.

Buvo sunku suvokti, kad ką tik buvau terminalinėje stadijoje, o po transplantacijos jau buvau laikoma visiškai sveika. Iš pradžių man dar patarė vaikščioti viešose vietose su kauke. Tuo metu apie koronavirusą dar nė nebuvome girdėję, todėl visi žmonės į mane labai įtariai žiūrėjo“,  – šypsosi moteris.

Transplantacija pakeitė gyvenimą

Dabar Nina lapkričio 17 dieną laiko savo antruoju gimtadieniu. Ši diena svarbi ne tik jai, bet ir jos vyrui, kuris žmoną besąlygiškai palaikė ir ja tikėjo. Stipraus palaikymo moteris sulaukė ir iš savo kolegų, kurie sudarė sąlygas dirbti toliau net ir susirgus. Tačiau didžiausia kolegų staigmena moters laukė po transplantacijos.

„Mano kolegos, kai man atliko transplantaciją, nuėjo ir užpildė prašymus gauti Donoro kortelę, nes jie buvo šalia manęs ir matė, kaip tai pakeitė mano gyvenimą“, – pasakoja dėstytoja dirbanti Nina.

Moteris sako, kad ir iki transplantacijos ji visuomet buvo empatiška, linkusi padėti kitiems, o dabar noras padėti kitiems tik dar labiau sustiprėjo.

„Transplantacija – įvykis, kuris iš tiesų pakeičia gyvenimą. Vėl galiu keliauti. Vėl galiu gyventi. Ir prieš transplantaciją visada buvau empatiška, linkusi kitiems padėti, o dabar jaučiu pareigą, nes negaliu atsidėkoti žmogui, kurio nėra, bet dėl kurio gyvenu.

Mano fizinė savijauta po transplantacijos buvo visiškai gera pooperacinė savijauta – tai smulkmenos palyginus su tuo, ką gauni. Po to kiekvieną dieną aš apie tai galvoju – kuo ir kam galiu padėti“, – šiltai sako Nina.

Vienas sprendimas gali išgelbėti gyvybę

Moteris sako, kad dauguma vis dar žmonių nesusimąsto apie donorystę ir kokią dovaną gali suteikti sunkiai sergantiems.

„Man atrodo, kad taip yra, nes tai ne širdies ir kraujagyslių ligos, insultai, infarktai, kurių yra labai daug. Dėl įvairių priežasčių žmonės ir patys vengia kalbėti, kurie patyrė transplantaciją, nepasakoja savo istorijų. Žinau, kad yra žmonių, kurie slepia, kad jie laukia transplantacijos. Bet reikia nebijoti apie tai kalbėti, nes tik transplantacijos dėka aš ir vėl galiu gyventi“, – sako Nina.

Nacionalinis transplantacijos biuras primena, kad šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 318 žmonių, iš kurių – 78 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 34 širdies, 6 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 42 kepenų, 153 ragenų transplantacijos. Tarp laukiančiųjų – 3 vaikai.

Vienas efektyvus organų donoras galėtų padėti net 7 žmonėms. Inkstų laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – galimybę praragėti, o kitiems – vienintelę likusią viltį gyventi.

Lietuvoje šiuo metu galioja informuoto sutikimo donorystės modelis, kai kiekvienas 18 metų sulaukęs asmuo, vedamas geranoriškumo gali pasirašyti sutikimą ir įsigyti Donoro kortelę. Tai reiškia, kad po mirties jis taptų potencialiu organų donoru.

Tačiau labai svarbu apie pritarimą organų donorystei pasikalbėti ir su savo artimaisiais, nes po mirties organai galės būti dovanojami tik gavus jų sutikimą.

Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.